Hepatito C virusą sutramdę lietuviai drąsina likimo brolius

2014/03/07 Kategorija: Apie kepenis

Jei paklaustume žmonių gatvėje, kokią žino sunkią ligą, dauguma turbūt paminėtų vėžį, gal AIDS. Ir, ko gero, retas prisimintų hepatito C viruso sukeliamą kepenų uždegimą, galintį išsivystyti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Hepatito C virusas atrastas 1989 metais. Lietuvoje gyventojų kraujas dėl jo tikrinamas nuo 1993 metų. O iki tol kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, net niekada nevartojęs narkotikų, nesidaręs tatuiruočių, gyvenantis padorų šeiminį gyvenimą, galėjo užsikrėsti ir metų metus sirgti hepatitu C – apie 3 proc. gyventojų yra juo užsikrėtę.

Tai viena iš sunkiausių infekcinių ligų, metais ir dešimtmečiais tyliai naikinanti kepenis ir sunkiai įveikiama, prilyginama net AIDS.

Austrijos mokslininkai nustatė, kad hepatito C infekcija gyvenimo trukmę sumažina 15-18 metų. Retas kuris infekuotasis sulaukia 60-mečio. Kuo anksčiau išaiškinama liga, tuo daugiau tikimybės pasveikti ir taip išvengti ankstyvos mirties.

Hepatito C virusas dažniausiai išaiškinamas atsitiktinai. Infekuotieji, jei atitinka Sveikatos ministerijos nustatytas normas, gydomi nemokamai. Ligoniai džiaugiasi gavę gydymą, nes tai reiškia viltį.

Nuo depresijos gelbsti kaimynai

Aleksandraviškė (Plungės raj. ) Irena Jonauskienė (68 m.), vaikystėje dukart persirgusi gelta (hepatitu A), ilgai nieko nežinojo apie turimą hepatitą C. Moteris mano užsikrėtusi kažkada darytos operacijos metu perpilant kraują.

Keturis dešimtmečius dirbusi kaimo bibliotekoje, vis besirūpinusi kitais, žemaitė sau laiko neturėjo. 2010 metais, po gimtadienio, per kurį, prisimena, išgėrė gal tris taureles brendžio, naktį pasijuto blogai. I.Jonauskienė kreipėsi į gydytojus pagalbos, ir taip buvo surastas tas nelemtasis 1 genotipo virusas.

Aleksandraviškė gydėsi 48 savaites gerdama paskirtas tabletes ir leisdamasi vaistus. Nuo dažnos hepatito C infekcijos palydovės – depresijos – gynėsi bendraudama su kaimynais ir dalyvaudama kaimo saviveiklininkų veikloje. Moteris yra kaimo bendruomenės vertinama, gerbiama.

Dabartinė kaimo bibliotekininkė Virginija Pokvytienė savo bičiulę apibūdina: „Ji – buvusi kolūkio pirmininko žmona. Galėjo poniute būti. Nei anais, nei šiais laikais Irena poniška nebuvo. Matytumėt, kokia ji kruvina darbininkė.“

I.Jonauskienė pasveiko. Vėliau nusilpusį kraują gaivino gerdama įvairias šviežas sultis, žolelių arbatas, vartodama maisto papildus. Po gydymo kurso buvo atsigavusi ir fiziškai, ir psichologiškai. Jau praėjo dveji metai. Neseniai I.Jonauskienė vėl tyrė kraują. Dar nežino rezultatų ir, nors po dešiniu šonu vėl „zyzia“, žemaitės neapleidžia tikėjimas, kad viskas jau bus gerai.

Liga tirpdo atstumus

Užklupti netikėtos ligos, kamuojami fizinių negalavimų ir kentėdami psichologiškai, infekuotieji ieško bendro likimo draugų – buriasi į klubus, bendrauja internetu. Nelaimė suartino ir grupelę žmonių Hepa.ltforume.

Vienas kitą jie vadina dažniausiai išgalvotais vardais: Saulelė, Strazdas, Valdasas, Cyf, Teo. Tiek įvairiuose Lietuvos vietose, tiek ir užsienyje – Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje – gyvenantys tautiečiai, sergantys hepatitu C, dalijasi patarimais, guodžia vienas kitą, rengia susitikimus, kartu džiaugiasi, neberadus viruso (pasiekus „minusą“), kartu liūdi, kai nelemtas virusas sugrįžta, drauge palydi ligos įveiktus draugus Anapilin. Būna ir taip. Forume besilankantys visada randa tai, ko sveiki žmonės niekada neduos.

Lietuvoje besigydantys pavydžiai skaito išeivių pasakojimus. Vakarų Europoje beveik visi ligoniai iškart gydomi trimis vaistais. Moka skaičiuot tie „kapitalistai“: turbūt vienas gydymas trimis vaistais kainuoja pigiau, nei keletas gydymo kursų dviem.

Pastaraisiais metais vis daugiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje hepatitu C infekuotų žmonių gali pasidžiaugti nuslopinę virusus, ir  dažnai jie nebepasireiškia nei po metų, nei po ketverių.

Kas kaltas – virusas ar vaistai?

Žiežmariuose gyvenusiai Laimai, 2008-aisiais prisiregistravusiai forume, jau buvo ketvirto laipsnio fibrozė (kepenų randėjimas). Galima sakyti, balansavo ties fibrozės ir cirozės riba. Per jai likusius penkerius gyvenimo metus moteris dar kartą gydėsi pegiliuoto interferono ir ribavirino deriniu. Nesėkmingai.

Po kelerių metų Lietuvoje atsirado nauji inhibitoriai – bocepreviras ir telapreviras. Jie skiriami kartu su ankstesniais vaistais ir, deja, turi nemažai nepageidaujamo poveikio.

Naujųjų vaistų gavo ir Laima. Gydanti gydytoja išrašė juos ir išnyko atostogauti visai vasarai. Pasak Laimą pažinojusių, moteriai pablogėjo iškart, tik pradėjus vartoti naujus vaistus. Bet ji buvo užsispyrusi, ir į draugų įkalbinėjimus nutraukti gydymą nekreipė dėmesio. Kol gydytoja atostogavo, Laimai ne tik išsivystė pirminis vėžys kepenyse, bet išsisėjo po visą kūną. Kai diagnozavo, neaimėlei buvo likę gyventi porą mėnesių.

Moteris, pasivadinusi Joneliu, Hepos.lt forume atsirado tada, kai jai jau buvo reikalinga kepenų transplantacija. Gydymas vaistais tik pablogino situaciją. Labai retai moteris būdavo „laisvėje“ – vis po ligonines. Ji tris kartus jau ruošėsi kepenų persodinimui, bet vis kažkas netiko. Tai donoro kepenys per didelės, tai jos pačios sveikata labai bloga. Moteris sirgo dar keliomis sunkiomis ligomis ir išsikapstyt jau galimybių nebuvo. Jonelis mirė 2013-ųjų balandį.

Iš anksto žino, kad nepasveiks

Gargždiškis, pasivadinęs Cyf, apie savo ligą sužinojo 2008-ųjų pradžioje. Išsekęs ir vos 50 kg tesvėręs, nuolat kamuojamas silpnumo ir nuolatinio galvos skausmo, pusamžis vyriškis pagaliau nusprendė išsitirti, ir medikai rado hepatitą C.

Žemaitis mano virusu užsikrėtęs apie 1985 metus, kai tarnaudamas sovietinėje armijoje, gulėjo ligoninėje.

„O kareivis, kaip žinia, ne visai žmogus. Net abejoju, ar ten mums švirkštus dezinfekuodavo… Jei ne tada, tai gal vaikystėje, kai tekdavo po du kartus per žiemą pagulėti ligoninėje. Štai, ten tai tikrai prisimenu, vaistus leisdavo visiems viena adata, kol toji nesulinkdavo,“ – pasakoja Cyf.

Čia tik spėlionės. Tikros datos nelemta žinoti. Kai po armijos Cyf norėjęs tapti donoru, jo kraują paėmė tik vieną kartą. Atėjus antrąsyk medikai pasakė, kad daugiau iš jo kraujo neims. Hepatito C tais laikais nenustatinėdavo, bet tyrimai rodė daug kepenų fermentų kraujyje.

Hepatitą C gargždiškis gydėsi du kartus. Palyginus su kitais likimo draugais, jo organizmas vaistus toleravo gerai. Bet gydymas buvo nesėkmingas.

Realistas žemaitis kitam patartų išbandyti viską, ką tik kišenė leidžia. Ir tuoj pat priduria: „Nepadės. Masažai, dietos, grybai, ajurveda ir kitokie „burtai“ nepadeda. Tai faktas. Deja, visi pasakojimai apie stebuklingus pagijimus tėra tik pasakos. Tik tradicinė medicina gali pagelbėti. Net jei gydymas nepasiseks, kuriam laikui susilpnins virusą. “

Cyf vis tebekamuoja galvos skausmai. Vyras juokauja: „Jei bet kuris sveikas žmogus suvartotų tiek vaistų nuo galvos skausmo, kiek aš, garantuotai mirtų apsinuodijęs.“ Išliko ir nuovargis. Gargždiškis prisitaikė, gal net priprato. Stengiasi nepervargti, daugiau miegoti. Valgo tą patį, ką ir anksčiau. Vyras kartais vartoja maisto priedus – kokį margainį. Ir viskas. Gyvena toliau, ir tiek. Kad serga, Cyf prisimena kas pusmetį – kai reikia pasirodyti gydytojui.

Vasario pabaigoje gargždiškis turėtų pradėti dar vieną gydymo seansą. Bet tai jau tikrai bus paskutinis kartas. Net ir sėkmingo gydymo atveju ta „chemija“ atima daug sveikatos.

„Kiek čia gyventi liko – kepenų užteks,“ – mąsto Cyf.

Vietoj vaistų – burokėlių sultys ir aliejus

Rimantė (vardas pakeistas) apie savo ligą sužinojo atsitiktinai, pirmąkart prisiregistravusi šeimos gydytojo kabinete Vakarų Vokietijoje. Medikas, specializavęsis sporto ir aviacijos medicinos srityje, matyt, apie hepatitus išmanė tik iš bendro išsilavinimo.

Rimantę stebino itin neprofesionalus mediko elgesys. Sužinojęs diagnozę, vokietis akivaizdžiai susierzino ir, nebesugebėdamas nuslėpti pasišlykštėjimo ir baimės prisiliesti, piktai kamantinėjo lietuvę. Jis nei paaiškino Rimantei apie jos ligą, nei išrašė vaistų, nei ką patarė – gyvenk kaip nori. Gydytojas net nepaaiškino dar kartą po mėnesio atliktų tyrimų rezultatų. Rimantė pasiuntė juos internetu į laboratoriją Lietuvoje – kiek tautiečiai pakomentavo, tiek moteris ir žinojo.

Lietuvė spėjo serganti gal jau aštuoniolika metų. Nors ligą ir išdavė išsiplėtę kapiliarai ant skruostų, pačios kepenys tebuvo nedaug pažeistos – kiek padidėjusios ir pariebėjusios. Rodos, dar neprasidėjusi fibrozė.

Kadangi vaistų Rimantei čia niekas nesiūlė, ji gydymo būdų ieškojo lietuviškuose, vokiškuose, rusiškuose interneto portaluose.  Išbandė badavimą ir vaisių dietą (tiesa, vėliau sužinojo, kad tai griežtai draudžiama turint nesveikas kepenis), organizmo valymą ir stiprinimą raudonųjų burokėlių ir kitokiomis – citrinų, obuolių, morkų, salierų – šviežiai išspaustomis sultimis, taip pat, nepaisydama gąsdinimų, keturiskart valėsi kepenis alyvuogių aliejumi.

Rimantė juokavo, jei tie visi būdai jai nepagelbės, išgydys begalinis jos tikėjimas tuo, ką daro. Išeivė įsitikinusi, kad viduje mes kiekvienas viską žinome, tik retas kuris mokame į save įsiklausyti. Daug paprasčiau savęs gydymą ir atsakomybę už sveikatą perkelti ant medikų pečių.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Per mėnesį savigydos virusų ir kepenų fermentų Rimantės kraujyje žymiai sumažėjo. Taip pat moteris išsigydė strumą, kurią medikai jau kėsinosi naikinti radioaktyviu jodu – radiologams liko tik nustebus skėstelti rankomis. Taip pat „susitvarkė“ stuburą su sąnariais – buvusio uždegimo neliko nė žymės, lietuvė pati negalėjo patikėti tuo, ką matė tyrusio gydytojo kompiuterio ekrane. Sėkmės įkvėpta, moteris pasiryžo iš hepatito C atkovoti ir kepenis.

Rimantė seniai nebevirkauja – priešingai, ji netgi jaučiasi dėkinga savo priešui: nelabojo viruso dėka lietuvė pradėjo iš tiesų naują gyvenimą. Moteris ėmė sveikai maitintis, metė rūkyti, seniau visus iš eilės kritikavusi, kaltinusi, peikusi, dabar ji pakeitė požiūrį.

Tradicinė ir netradicinė medicina turi viena kitą papildyti

Klaipėdiškis Mečislovas Vasiliauskas kadaise irgi sirgo hepatitu C. Tai buvo seniai, kai niekas pasaulyje to viruso nė žinoti nežinojo (kepenų uždegimą sukeliantis hepatito C virusas atrastas tik 1989 metais). Daug metų besidomintis alternatyvia medicina, žemaitis tvirtina netradicinėmis priemonėmis sugebėjęs išsigydyti šią taip sunkiai įveikiamą ligą.

M. Vasiliauskas sakosi ir patį virusą visiškai įveikęs – taip, kad jokie tyrimai jo neberanda ir neberodo (paprastai net ir pasveikus, antigeninis tyrimas visą gyvenimą aptinka hepatito viruso likučius). Jei netiki kas, jis galįs dar kartą kraujo tyrimais savo žodžius įrodyti.

Netradicinės medicinos atstovas su tradicine medicina nesipyksta – puikiai supranta jos galimybes, tačiau matąs ir savo. Klaipėdiškio nuomone, tradicinė Vakarų ir netradicinė (liaudies, alternatyvioji, holistinė ir t.t.) medicina turi viena kitą papildyti . Ir tik papildyti, nes pakeisti viena kitos niekaip negali – pernelyg skiriasi požiūris ir priemonės.

Šaltinis: www.lrytas.lt